10 atminties klaidos, lėtinančios jūsų šachmatus (ir kaip juos ištaisyti)

šachmatais, ta lenta 64 aikštės, kuriose vyksta tylūs mūšiai, Tai daug daugiau nei žaidimas: Tai žmogaus proto veidrodis. Kiekvienas žaidimas atskleidžia ne tik strategijas ir taktiką, bet ir pasikartojančias klaidas, kurios riboja pradedančiųjų pažangą. Šios nesėkmės, toli gražu nėra paprasti apsirikimai, Jie yra psichinių modelių simptomai, kurie trukdo mokantis šachmatų ir gebėjimas išlaikyti žinias ilgą laiką. Kodėl vieni žaidėjai sparčiai žengia į priekį, o kiti lieka sustingę daugelį metų? Atsakymas paprastai slypi tame, kaip jie valdo arba eikvoja savo atmintį ir dėmesį..

Šioje analizėje, mes išnarpliosime 10 Dažniausios pradedančiųjų klaidos, bet ne iš paviršiaus. Mes peržengsime akivaizdžius dalykus “nevystyti dalių” o “palikite karalių centre”. Ištirsime, kaip šios klaidos yra susipynusios su pažinimo procesais, kaip jie veikia atmintis šachmatuose y, svarbiausias dalykas, kaip juos ištaisyti, kad nusivylimas virstų augimu. Kodėl, galų gale, Šachmatai yra ne tik partijų laimėjimas., bet suprasti, kodėl pralaimime.

Iliuzija apie “mokykis matydamas”: pasyvios atminties mitas

Viena iš labiausiai paplitusių klaidų tarp pradedančiųjų yra manyti, kad žiūrint grandmaster žaidimus – ar tokiose platformose kaip šachmatai internete arba knygose – pakanka tobulėti. Ši praktika, nors ir naudinga, tampa dviašmeniu kardu, kai tai daroma be aktyvaus metodo. Žmogaus atmintis neveikia kaip kietasis diskas, kuriame informacija kaupiama naudojant paprastą ekspoziciją; reikalauja sąveikos, intervalais pasikartojantis ir, visų pirma, praktinis pritaikymas.

Neurologas Danielis Schacteris, savo knygoje *Septynios atminties nuodėmės*, paaiškina, kad pasyvioji atmintis, kuri neapima sąmoningų pastangų, yra trumpalaikė. šachmatuose, Dėl to žaidėjai įsimena atidarymus, nesuprasdami savo pagrindinių idėjų., arba kurie kartoja ėjimus iš garsių žaidimų, neanalizuodami, kodėl jie veikė. Rezultatas – trapios žinios, kuris išblėsta spaudžiant tikro žaidimo.

Išeitis – nenustoti mokytis žaidimų, bet daryti tai su kritiniu požiūriu. Pavyzdžiui, peržiūrint žaidimą Magnusas Karlsenas, pradedantysis turėtų paklausti: Kodėl jis paaukojo tą pėstininką?? Kokia grėsmė slepia jos judėjimą? Kaip aš reaguočiau tokioje pozicijoje?? Šio tipo klausimas suaktyvėja semantinė atmintis, kas leidžia sąvokas apibendrinti ir taikyti naujuose kontekstuose. Be šio žingsnio, mokymasis priklauso nuo tikėjimo akto, nesuprasdamas.

Sindromas iš “impulsinis judėjimas”: kai sugenda trumpalaikė atmintis

Antra klaida, glaudžiai susijęs su ankstesniu, yra polinkis žaisti judesius remiantis emociniais impulsais arba trumpalaike atmintimi. Tai atsitinka, kai žaidėjas, susiduria su sudėtinga padėtimi, pasirinkti žingsnį, nes “atrodo gerai” šiuo metu, neįvertinęs ilgalaikių pasekmių. Darbinė atmintis – ribota talpa, leidžianti laikinai išsaugoti informaciją – yra prisotinta, o smegenys pasirenka labiausiai prieinamą variantą, nebūtinai geriausias.

Tyrimas, paskelbtas žurnale *Nature* m 2016 demostró que los jugadores de ajedrez expertos no solo tienen una memoria superior para patrones, sino que también son más eficientes en filtrar información irrelevante. Los principiantes, vietoj to, suelen caer en la trampa de considerar demasiadas variables a la vez, lo que lleva a decisiones apresuradas. Pavyzdžiui, un error clásico es capturar un peón con la dama en una fase temprana de la partida, sin darse cuenta de que esto la expone a ataques posteriores.

La clave para superar este error está en desarrollar un protocolo de decisión. Antes de mover, el jugador debería hacerse tres preguntas: Kas kelia grėsmę mano varžovui? ¿Qué pieza está menos activa en mi posición? ¿Qué plan a largo plazo puedo desarrollar? Šis metodas, aunque simple, verčia smegenis teikti pirmenybę informacijai ir mažina priklausomybę nuo trumpalaikės atminties. Be to, treniruotis su šachmatų moduliai kurie analizuoja žaidimus realiuoju laiku, gali padėti įsisavinti šiuos mąstymo modelius.

Atvirumo manija: klaida teikiant pirmenybę atminčiai, o ne supratimui

Trečioji klaida yra, gal, pats paradoksalus: pradinukai dažnai praleidžia valandas mokydami atsivėrimus, manydami, kad tai suteiks jiems tiesioginį pranašumą, kai iš tikrųjų tai yra viena iš sričių, kur ji turi mažiausiai įtakos jūsų žaidimo lygiui. Svarbu atvirumas, bet tik tada, kai supranti jo paskirtį. Variantų įsiminimas nesuprantant už juos slypinčių strateginių idėjų yra tas pats, kas mokytis frazių užsienio kalba nemokant gramatikos.: gali dirbti labai specifiniuose kontekstuose, bet nepavyksta su bet kokia variacija.

Simbolinis atvejis yra žaidėjų, kurie dominuoja Sicilijos gynyba iki judėjimo 15, bet ką, nukrypstant nuo scenarijaus, jie pasimetę. Taip nutinka todėl, kad jų žinios yra pagrįstos deklaratyvioji atmintis - tas, kuris saugo faktus,, vietoj memoria procedūrinis – tas, kuriame saugomi gebėjimai –. Pirmasis yra standus; antrasis, pritaikomas.

Išeitis – neatsisakyti angų tyrimo, bet prieikite prie jo protingai. Užuot įsiminęs 20 judesiai Ruy Lopezas, naudingiau suprasti bendruosius principus: valdyti centrą, plėtoti dalis, pilį anksti ir sujungti uostus. Šios sąvokos yra universalios ir taikomos bet kokiam atidarymui. Be to, tokios platformos kaip Lichess pasiūlyti įrankius, skirtus praktikuoti atidarymą interaktyvioje aplinkoje, kur žaidėjas gali eksperimentuoti su variantais ir gauti tiesioginį atsiliepimą.

Pabaigos nerūpestingumas: kai nepaisoma ilgalaikės atminties

Jei atidarymai yra žaidimo pradžia, pabaigos yra jų kulminacija. Tačiau, daugelis pradedančiųjų neįvertina jo svarbos, manydami, kad žaidimai sprendžiami per vidurinį žaidimą. Ši klaida ypač rimta, nes pabaigai reikia kitokio tipo atminties: gebėjimas atsiminti konkrečius modelius ir juos tiksliai taikyti. Žaidėjas, kuris nesimoko finalo, yra pasmerktas daryti esmines klaidas, kaip nemokėjimas poruotis su karaliumi ir karalienė prieš karalių, arba švaistyti galimybes laimėti pozicijas.

Psichologas Andersas Ericssonas, žinomas dėl savo teorijos 10,000 sąmoningos praktikos valandos, teigia, kad tobulumas bet kurioje srityje reikalauja sutelkti dėmesį į sritis, kuriose yra didžiausias silpnumas. šachmatuose, Pabaigos yra viena iš tų sričių.. Pradedantysis, kuris išleidžia tik 10% nuo studijų laiko iki finalo labai riboja jūsų pažangą. Geros naujienos yra tai, kad pabaigas lengviau susisteminti nei kitas žaidimo fazes. Knygos kaip *100 Jesús de la Villa šachmatų pabaigos, kurias reikia žinoti*, yra puiki įžanga, nes jie pateikia aiškius ir pasikartojančius modelius.

Be to, baigiamasis tyrimas turi teigiamą šalutinį poveikį: pagerina atpažinimo atmintis. Tai gebėjimas atpažinti pažįstamus modelius naujuose kontekstuose., itin svarbus ne tik šachmatų įgūdis, bet kasdieniame gyvenime. Pavyzdžiui, Žaidėjas, kuris praktikavo bokštą ir pėstininką prieš bokšto pabaigą, instinktyviai atpažins, kada aktyvuoti savo bokštą panašioje padėtyje., net jei lenta pilna gabalų.

Spąstai “aš prieš pasaulį”: klaida neanalizuojant savo žaidimų

Penktoji klaida yra, daugeliu atžvilgių, pats žmogiškiausias: pasipriešinimas savo žaidimų analizei. po pralaimėjimo, Kyla pagunda kaltinti nesėkmę, atitraukti dėmesį ar net varžovą. Bet šachmatai, kaip gyvenimas, neatleidžia savęs išlepinimo. Kiekvienos rungtynės, ar pergalė, ar pralaimėjimas, Tai mokymosi galimybė, bet tik sąžiningai išnagrinėjus.

Problema ta, kad žmogaus smegenys linkusios atsiminti tai, kas patvirtina jo įsitikinimus, ir ignoruoti tai, kas jiems prieštarauja.. Tai žinoma kaip patvirtinimo šališkumas. Žaidėjas, kuris tiki, kad yra “gerai išmano taktiką” prisimins jūsų pergales, pagrįstas nuostabiais deriniais, bet jūs pamiršite žaidimus, kuriuose pralaimėjote, nes netinkamai apskaičiavote seką. Norėdami neutralizuoti šį šališkumą, Labai svarbu laikytis mokslinio požiūrio: registruoti žaidimus, analizuoti juos tokiais įrankiais kaip žuvys, ir nustatyti pasikartojančius klaidų modelius.

Veiksmingas metodas yra retrospektyvinė analizė. Po žaidimo, grotuvas turėtų jį atkurti iš atminties, nežiūrėdamas į lentą, ir atkreipkite dėmesį, kokiais taškais jūsų atmintis skiriasi nuo tikrovės. Tai ne tik pagerina atmintį, bet ir atskleidžia, kurie žaidimo aspektai jam buvo reikšmingiausi. Pavyzdžiui, jei žaidėjas aiškiai prisimena bokšto auką, bet pamiršti klaidą atidaryme, Tai ženklas, kad reikia daugiau dirbti šiuo aspektu..

Įgimto talento mitas: kai atmintis neįvertinama

Šeštoji klaida yra, Tiesą sakant, ribojantis tikėjimas: idėja, kad šachmatai yra žaidimas “genijai” arba žmonės, turintys įgimtą talentą. Ši sąvoka, nors ir romantiška, yra klaidinga. Tokios studijos kaip Fernand Gobet ir Guillermo Campitelli, publicado lt *Psichologijos mokslas*, parodykite, kad ne IQ lemia sėkmę šachmatuose, bet praktikos kiekybė ir kokybė. Kitaip tariant, atmintis – lavinama kartojant ir analizuojant – yra svarbesnė už bet kokią prielaidą “nenatūralu”.

Byla dėl Bobis Fišeris Jis yra iliustratyvus. Nors jis prisimenamas kaip vunderkindas, jo kilimas į pasaulio titulą buvo metų įkyrių studijų rezultatas. Fišeris ne tik atmintinai mokėjo žaidimus, bet jis laužė juos tol, kol suprato kiekvieną smulkmeną. Jo atmintis nebuvo stebuklinga; Tai buvo griežto metodo rezultatas.

Pradedantiesiems, tai gera žinia: Šachmatai yra žaidimas, prieinamas visiems, norintiems sistemingai lavinti savo atmintį.. Raktas yra sąmoninga praktika, koncepcija, kuri apima sutelkimą į konkrečias tobulinimo sritis, gauti greitą grįžtamąjį ryšį ir išeiti iš komforto zonos. Pavyzdžiui, užuot žaidus greitus žaidimus negalvodamas, pradedantysis turėtų skirti laiko taktinių problemų sprendimui, kur kiekvienas pratimas sustiprina skirtingą atminties modelį.

Atskyrimas tarp teorijos ir praktikos: kai nenaudojama atmintis

Septintoji klaida – atotrūkis tarp to, ką žaidėjas žino teoriškai, ir to, ką jis taiko praktiškai.. Tai ypač būdinga žaidėjams, kurie vartoja daug turinio – knygų, vaizdo įrašus, kursai, tačiau jie to netaiko struktūriškai. atmintis, šiais atvejais, tampa nenaudingos informacijos saugykla, kaip biblioteka, pilna knygų, kurių niekas neskaito.

Klasikinis pavyzdys yra žaidėjas, kuris žino kvadrato taisyklę pėstininkų galūnėse., bet ką, tikrame žaidime, jo netaiko, nes yra nervingas ar išsiblaškęs. Taip atsitinka todėl, kad teorinė atmintis nebuvo integruota su memoria procedūrinis, kas vadovauja automatiniams veiksmams. Norėdami užpildyti šią spragą, Teorines studijas būtina derinti su aktyvia praktika. Pavyzdžiui, išmokęs tokią sąvoką kaip zugzwang, Žaidėjas turėtų ieškoti žaidimų, kuriuose rodomas šis šaltinis, ir analizuoti, kaip jis buvo pritaikytas.

Kitas naudingas įrankis yra mokymas su apribojimais. Pavyzdžiui, žaisti žaidimus, kurių tikslas nėra laimėti, bet taikyti konkrečią sąvoką, pavyzdžiui, centro valdymas ar gabalų veikla. Tai verčia smegenis teikti pirmenybę to, kas buvo išmokta, taikymui, o ne tiesioginiam rezultatui., stiprinant teorijos ir praktikos ryšį.

Perkrovos klaida: kai atmintis yra prisotinta

Aštunta klaida – bandymas per trumpą laiką išmokti per daug. Skaitmeniniame amžiuje, kur prieiga prie informacijos yra neribota, kyla pagunda vartoti turinį be perstojo: „YouTube“ vaizdo įrašai, internetiniai kursai, knygų atidarymas. Tačiau žmogaus smegenys turi ribas. The darbinė atmintis, kad gebėjimas laikinai išsaugoti informaciją, gali važiuoti tik tarp 4 y 7 elementai tuo pačiu metu, pasak psichologo George'o Millerio. Kai pradedantysis bando įsisavinti per daug informacijos, jūsų atmintis yra prisotinta, o tai, ką reikėtų mokytis, tampa triukšmu.

Kalifornijos universiteto atliktas tyrimas parodė, kad studentai, kurie savo studijas paskirsto per trumpas, atskiras sesijas, išsaugo daugiau informacijos nei tie, kurie tai atlieka valandos trukmės maratonuose.. šachmatuose, Tai reiškia, kad mokytis yra efektyviau 30 minučių per dieną, sutelkiant dėmesį į vieną temą, kam skirti 5 valandas sekmadienį, kad peržiūrėtumėte viską, ko išmokote per savaitę.

Be to, Labai svarbu teikti pirmenybę kokybei, o ne kiekybei. Užuot bandę įsiminti visus variantus Karaliaus Indijos gynyba, Geriau įsisavinti vieną ar dvi pagrindines linijas ir suprasti jų strategines idėjas. Tai ne tik apsaugo nuo atminties prisotinimo, bet ir palengvina praktinį pritaikymą. Įrankiai kaip Šachmatinis Šiuo atžvilgiu jie yra naudingi, nes mokymuisi optimizuoti jie naudoja intervalų kartojimo algoritmus.

Grįžtamojo ryšio trūkumas: kai atmintis netaisyta

Devinta klaida – žaisti negaunant išorinio grįžtamojo ryšio. atmintis, vienas, neužtenka tobulėti; reikia taisyti ir patobulinti. Žaidėjas, kuris žaidžia tik internetinius žaidimus, jų neanalizuodamas ar negaudamas nurodymų iš trenerio, yra pasmerktas pakartotinai kartoti tas pačias klaidas.. Tai panašu į bandymą išmokti kalbą kalbėdamas su savimi., nesiklausant gimtosios kalbos ir nesulaukiant pataisymų.

Atsiliepimai gali būti gaunami iš kelių šaltinių: treneris, šachmatų variklis, ar net labiau patyręs varžovas. Svarbiausia, kad jis būtų konkretus ir veiksmingas. Pavyzdžiui, užuot sakęs “neteisingai sužaidėte atidarymą”, geri atsiliepimai parodytų: “judėjime 5, tavo riteris c3 blokavo d4 pėstininko judėjimą, kas apribojo jūsų vyskupo raidą”. Šio tipo pataisymai leidžia žaidėjui nustatyti klaidų modelius ir su jais dirbti.

Be to, atsiliepimai neturi būti formalūs. Tokios platformos kaip Chess.com pasiūlyti automatinę žaidimų analizę, kuri gali būti puiki priemonė žaidėjams, kurie neturi prieigos prie trenerio. Svarbiausia nesitenkinti žaidimo rezultatu, bet supranti nes buvo laimėtas arba pralaimėtas.

Paskutinė klaida: supainioti įsiminimą su mokymusi

Dešimta ir paskutinė klaida yra, daugeliu atžvilgių, visų ankstesnių dalykų sintezė: supainioti įsiminimą su mokymusi. Žaidėjas, kuris įsimena atidarymus, taktikos ir pabaigos, nesuprasdami pagrindinių principų, kuriate savo žaidimą ant smėlio. atmintis, šachmatuose, Tai nėra savitikslis, bet įrankis supratimui ugdyti.

Aiškus pavyzdys yra žaidėjų, kurie įsimena Nemirtingas išvykimas de Anderssenas, bet jie nesupranta, kodėl karalienės auka veikia šiame kontekste. Be to supratimo, Jie negalės pritaikyti koncepcijos savo žaidimuose. Tikras mokymasis vyksta, kai atmintis yra integruota su loginiu samprotavimu, kūrybiškumas ir gebėjimas prisitaikyti.

Norėdami išvengti šios klaidos, Labai svarbu laikytis holistinio požiūrio. Tai reiškia, kad reikia mokytis ne tik žaidimų ir atidarymų, bet ir šachmatų istorija, žaidimo psichologija ir net filosofija. Pavyzdžiui, skaityti apie Vilhelmas Steinicas ir jo šachmatų pusiausvyros teorija gali padėti suprasti, kodėl veikia tam tikri strateginiai principai. Lygiai taip pat, analizuoti žaidimus Kasparovas prieš Karpovą gali atskleisti, kaip psichologija daro įtaką sprendimams lentoje.

Galų gale, šachmatai yra atminties žaidimas, bet ne paviršutiniška prasme. Tai atminties žaidimas protingas, kur tai, kas prisimenama, nėra pavieniai judesiai, bet modeliai, idėjas ir principus. Klaidos, kurias daro pradedantieji, nėra techniniai gedimai, bet disfunkcinio santykio su atmintimi simptomai. Jas ištaisyti genialumo nereikia, bet disciplina, smalsumas ir, visų pirma, noras mokytis iš kiekvieno žaidimo, ar pergalė, ar pralaimėjimas.

Lenta paruošta. Gabalai, pozicijoje. Klausimas ne tas, ar gali laimėti, bet jei esate pasirengęs prisiminti ir mokytis iš kiekvieno judesio.

šachmatais, kaip gyvenimas, Tai nėra klaidų vengimas., bet norint juos suprasti. Kiekvienas pralaimėtas žaidimas, kiekviena netinkamai pritaikyta koncepcija, kiekvienas atsivėrimas lemiamu momentu pamirštas, Tai galimybė paaštrinti atmintį ir, su ja, protas. Mūsų išanalizuotos klaidos nėra paprasti suklupimai; Jie yra signalai, kaip apdorojame informaciją, kaip mes jį saugome ir kaip gauname esant slėgiui.

Atmintis šachmatuose nėra pasyvi duomenų saugykla, bet raumuo, kuris sustiprinamas protingai naudojant. Žaidėjas, kuris įsimena variantus jų nesuprasdamas, yra kaip muzikantas, kuris kartoja gamas nejausdamas muzikos.. Tikra pažanga ateina tada, kai atmintis tampa supratinga, ir supratimas, intuicija. Kai pradedantysis nustoja matyti lentą kaip dalių rinkinį ir pradeda suvokti ją kaip tarpusavyje susijusių raštų sistemą, padarė kokybinį šuolį, skiriantį jį nuo sąstingio.

Tačiau šis kelias nėra linijinis. Bus žaidimų, kur, nepaisant tyrimo, atmintis suges. Nusivylimo akimirkos, kai tai, kas buvo išmokta, tarsi išgaruos. Būtent tomis akimirkomis šachmatai atskleidžia vertingiausią savo pamoką: klaida nėra priešas, bet mokytojas. Kiekvienas džeko draugas vengė, kiekvienas derinys tiksliai apskaičiuotas, kiekvienas finalas laimėjo su technika, Tai yra to, kad anksčiau papuolėme į tuos pačius spąstus. atmintis, taip, tai ne tik failas, bet patirties žemėlapis, vedantis į išmintingesnius sprendimus.

Didžiausias iššūkis – neįvaldyti šachmatų, bet įvaldyti mokymosi meną. Kodėl, galų gale, lenta yra ne kas kita, kaip veidrodis. Tai atspindi ne tik mūsų stipriąsias ir silpnąsias puses, bet ir mūsų gebėjimas vystytis. ir tai, gal, būti svarbiausias žaidimas iš visų.